Ar meni, nuo kada pasidarė drovu,
Nuo kada mes aistras ėmėm slėpt, nes nuseko nektaro fontanas?
Dar svirpimas garsus gaisuose ne vėsių vakarų,
Bet jokių pažadų, kad rytoj būsiu tavo, tu — mano.
Audėm būtį. Ir kas? Ji išryško plonai.
Visas kiemas nuklotas šilko skiautėm rasotom.
Net žiūrėti drovu. Juk manai — pažinai.
O kada laumė joninių tapo bebambanti raganos šluota?
Sutrikai ir tyli. Patylėkim abu.
Gal kaip mašalas grįš jaunumės atminimas.
Juk ir aš nežinau, nuo kada pasidarė drovu,
Nuo kada meilų žvilgsnį išprašo tik laikinas trupantis grimas.
Mūsų vakaras ilgas. Jaučiu, kaip suvirpi vos vos —
Lyg nurijęs kažką, ką norėjai svarbaus pasakyti.
Pilkame prietemy mes be formos abu, be spalvos
Ir ant skiaučių šilkinių nėra ataudų anei nyčių.