Parke rūkas. Toks tirštas, šaltas. Jau beveik rudeninis. Žengi – lyg į pieną. Ir iš to balto, veik nepermatomo žemės patalo lyg iš niekur išnyra ir stiebiasi medžių kamienai, tokie nenusakomai baugūs ir fantasmagoriški. Didžiulės milžinų kojos, išdygstančios iš niekur. Tuoj tuoj – ir žengs žingsnį... Lajos dar visai žalios ir sodrios. 

Brendu per rūką beveik baimingai, kojomis ir akimis – iš atminties – ieškodama parko takelių. Dar taip nemačiau – rudens laukų rūkas miesto vidury. Mano mažam parke. 

Mano mažas juodas šunelis akimirksniu pranyksta rūke, bet tuoj pat išnyra ir jau nebesitraukia toliau nei per žingsnį, lyg bijodamas pasimesti, uždusti ar paskęsti toje tirštoje, baltoje košėje.

Iš lėto einu tolyn ir naujai atrandu seniai pažįstamus daiktus. Po vieną išnyra žibintai šalia takelio. Šiukšlių dėžė. Suoliukas. Jie išnyra ir už kelių žingsnių – atsisukus – pradingsta. Šitas suoliukas – dar ne mano.  Maniškis bus toliau – jau pačiame takelio gale. Žinoma, visi suoliukai vienodi – mediniai, dar visai nauji. Dar be savo istorijų. Bet tas, paskutinis, – mano. Mudu pasišnekam. Jis jau turi ką papasakoti. Suoliukas retai kada tuščias, bet man ir nereikia sėdėti. Sukdama ratus su šuneliu aš šnekteliu su juo iš tolo, vis praeidama pro šalį.

Ne mano vienos tas suoliukas. Kažin kodėl jis traukia ir mažą, ir seną. 

– O aš žinau, koks jūsų šuniuko vardas, – kartą netikėtai mane užkalbina anksčiau nematytas vaikis. Toks gal aštuonerių, apvalaus, sveikai įraudusio veido berniokas. Šviesūs, beveik balti plaukai surišti į kuoduką viršugalvyje – kaip dabar madinga. Šypsena tokia plati, atvira. O veidas murzinas, ir reti, dideli dantys tik dar labiau jame švyti. 

– Ir koks tas vardas?

– Kuka. 

– Neatspėjai, žinok. Ji – Rika. 

– Tai kodėl kvietėte „Kuka“, kai lojo ant mano paspirtuko?

– Čia pravardė tokia. Kuka – paršiukas.

– O aš Emka – irgi pravardė tokia. 

– Leisk spėti. Tu – Emilis. Atspėjau?

– Tiksliai! Kaip atspėjot?

– Na, tu tiesiog panašus į Emilį.

– O kodėl jūsų šuniukas aplojo mano paspirtuką?

– Ji dar nemačius paspirtuko. Tik dviračius. Ant dviračių Rika neloja.

Emilis staiga pasispiria ir nieko netaręs su paspirtuku greit dingsta iš parko. Už kelių minučių vėl pasirodo, dabar jau su dviračiu. Toks pats paišinas, tik dar ir murzinais, nubalnotais keliais. 

– Dabar nelos.– Šypsosi. 

Mane tiesiog pakeri tas sveikas, rausvais žandais ir plačia šypsena berniokas. 

– O ten mano suoliukas. Tas, paskutinis. Aš ten įsipilu degalų ir keičiu detales. Na, taip tyčia. Bet ten amžiais kas nors sėdi. Bet nieko – aš šalia pasikeičiu. Tai aš jau varysiu.

Emilis apžergia dviratį ir keldamas dulkes įninka sukti ratus parko takeliais. Pats sau vienas. Pats sau draugas.
O tas suoliukas dar visai naujas. Dar toks jaunas suoliukas, prieš porą mėnesių patupdytas į parką. Taip tvirtai patupdytas – metalinės kojelės įmūrytos į betoninį pamatą – nebeiškeliausi. Dar visai neseniai ką tik pagaminti suoliukai riogsojo dirbtuvėse. Šitie, naujieji, buvo skirti naujoms erdvėms. O kitoje dirbtuvių pusėje rikiavosi seni, bet dar tinkami  naudoti, todėl restauruojami ir taisomi suoliukai. Jie irgi kažkur keliaus.

Jaunasis suoliukas turėjo svajonę – patekt į kokį nors didžiulį parką. Arba didelę aikštę miesto centre. Ne taip svarbu kur, bet kad tik į šurmulį, kad tik į veiksmą. Kad būtų daug žmonių, daug veiksmo. Naujienų ir besikeičiančių vaizdų. Ir jokios, jokios monotonijos ir rutinos. Kad aplink lakstytų maži išpuošti vaikai, šunys su kaspinėliais galvose, paaugliai su dviračiais ir riedlentėm. Kad prisėstų ir seniukai su aptrintomis šachmatų lentomis. Ir bobutės su savo anūkų ir katinų istorijom. Kad virtų gyvenimas! Apie tokį gyvenimą pasakojo senas suolas iš gretimos krūvos –nusilaupiusiais dažais, nurūdijusiomis metalinėmis kojelėmis, su lentelėmis, išraižytomis gilios gyvenimo išminties frazėmis. Tas, kuris regėjo to tikro gyvenimo.

Bet suoliuką atvežė čia, į šitą mažą miesto parkelį, kur vos keli naujai asfaltuoti takeliai ir didelis kryžius aikštelės vidury. Senos šimtametės liepos. Ąžuolai ir klevai. Ramybės lopinėlis vidury miesto erzelynės. Ir viskas. Suoliukui gyvenimas baigėsi nė neprasidėjęs. Toks vaizdas ir jausmas. Jis liko stebėti retų atsitiktinių praeivių, varnų žolėje, į medinį kryžių besitrinančio juodo katino. Kasdien.
Tą rytą ant suoliuko prisėdo žmogysta. Vyras. Nenusakomo amžiaus, pliktelėjęs, lieso gelsvo veido, siaurų, į bedantę burną sukritusių lūpų. Ir jaunų, gyvų akių. Sėdi, ir tiek. Pro šalį vis praskuba kelią į prekybos centrą trumpinantys atsitiktiniai praeiviai, kiek lėčiau pražingsniuoja pyplius ganančios mamos, pėdina šunininkai su visokio plauko šunėkais. Nesidairydamas prabindzena koks vietinis susirūpinęs brisius – nė vieno akis neužkliūva nei už suoliuko, nei už monotonišką parko gyvenimą stebinčio vyro. Jis sėdi plačiai išžergęs kojas, palinkęs į priekį, alkūnėmis atsirėmęs į kelius. 

– Ponia, o tas jūsų šuniukas labai šeriasi? – staiga vyrukas užkalbina mažyčio juodo šuniuko šeimininkę. 

– Kaip ir visi.– Ponia kiek nustebusi dėl tokio netikėto klausimo; tiesa, tokio dydžio šunelio plaukų turėtų iškristi mažiau, nei kitų.

– Taip norėčiau nors tokio... Aš jį tyliai laikyčiau. Ir maisto nedaug mažam reikia. 

Vyrukas pasilenkęs tiesia ranką, kviesdamas artyn šuniuką– ateik, ateik, mažiau, – liesą veidą nušviečia bedantė šypsena. 

– Mes ir miegotume kartu. Žinai, kaip...Bet neleis...

– Tai kas dabar jums neleis? Pasiimat iš kokios prieglaudos ir laikot.

– Aš iš Tėvo namų. Taisyklės. Tik katinas pas mus ateina, bet ir jo į vidų neleidžia. Žinai, kaip...

– Bandykit.

Šuniukas nuskuodžia tolyn, jam pavymui nueina ir šeimininkė. Vėl ramybė. Vyrukas staiga lyg sunerimsta, pakyla ir, tarsi ko ieškodamas, ima įdėmiai akimis tyrinėti žolę ir plyteles aplinkui suoliuką. Pasilenkia ir patenkintas nuo žemės pakelia nuorūką dar ilgoku galu. Žiebtuvėlį turi savo.

Ir kitą rytą  jis ateina. Ir dar kitą – vyrukas iš Tėvo namų. Suoliukas jau pradėjo laukti savo nuolatinio svečio, tokio keistai ramaus ir drauge nerimastingo. Žinoma, ant suoliuko prisėsdavo ir visokių kitokių atsitiktinių praeivių – kas bato užsirišt, kas ramiai telefonu pakalbėt, kas ledų suvalgyt. Bet tai būdavo tik atsitiktiniai praeiviai. Atsitiktiniai. 

O rūkas jau po truputį sklaidosi – tas, beveik rudeninis, tirštas. Lyg iš niekur išnyrantys medžiai įgyja ryškesnius kontūrus ir pavidalus. Nebebaugina. Sodri drėgmė nugula takelius, žolę, suoliukus. Ir suoliuką. Iš rūko likučių išnyra vyrukas iš Tėvo namų, susiranda savo suoliuką ir nė nežiūrėjęs sėdasi. Ant šlapio. Dar kelios minutės, ir rūkas išsisklaido, užleisdamas vietą saulei. Ji tuoj išdžiovins žolę ir takelius. Vėl bus vasara – kaip vakar ir rytoj.

Ratu sustatyti suoliukai laukia savo pakeleivių. Nuo senų daugiabučių pusės ateina močiutė. Tipena dar gana žvaliu, smulkiu žingsneliu. Apsirengusi tikrai ne pagal orą – sušils saulėje su striuke. O gal ją apgavo rūkas? Tik kol atėjo, parke jau karaliavo saulė. Močiutė sutrikusiu žvilgsniu apsidairo ir atsisėda ant gretimo suoliuko. Ant kelių suglamžytas prekybos centro maišelis. Močiutė čežina maišelį, kaži ko ieškodama, susirūpinusi susiieško seną aptrintą telefoną ir suskanta maigyti mygtukus. Paskui kiša telefoną į maišelį. Vėl ištraukia iš maišelio ir deda į kišenę. Kiek pasėdi, žvalgydamasi sutrikusiu žvilgsniu, ir vėl imasi telefono. Spaudo mygtukus, deda telefoną prie ausies, vėl spaudo. Pavyksta. 

– Alio! Alio, dukryte. – Močiutės balsas džiugus, bet drauge kažkoks baimingai nuolankus. –Tik tu nebark manęs, dukryte, tik nebark. Aš netyčia, primaigiau netyčia. Aš tik paklaust norėjau: kaip dienelė praėjo? Žinau, žinau, darbelis tau. Aš netyčia, tik paklaust. Liūdna man, dukryte, tai išėjau ant suoliuko pasėdėt. Gal kokį žmogų sutiksiu.  Ne ne, aš nieko nesakau, buvai, buvai pas mane. Man visko gana, tik kad tas liūdesys. Tik tu nebark. Žinau žinau, mano tas liūdesys, niekam jis neįdomus. Tai aš ant suoliuko, gal žmogų sutiksiu. Iki, dukryte, dirbk. Iki.

Močiutė trumpam nurimsta. Prasisega striukę. Dairosi, žvilgsniu vis užkliūdama tai už varnų būrelio aikštelėje, tai už jaunos mamos ganomo pyplio. Ir vėl ima čežinti maišelį, kaži ko ieškodama. Ir vėl traukia aptrintą telefoną ir skubėdama, negrabiais pirštais maigo mygtukus. 

– Alio, dukryte! Tik nebark dabar manęs, nebark, dukryte. Primaigiau netyčia, aš tik paklaust. Kalbėjom ką tik? Matai, nekokia mano galvelė, rūkas joje – čia žinau, čia pamiršau. Turbūt kalbėjom. Žinoma, žinoma. Tik tas liūdesys. Viena ir viena. Gerai, pasėdėsiu ant suoliuko, gal žmogų sutiksiu. 

Močiutė apsidairo ir staiga persėda prie vyruko ant gretimo suoliuko. 

– Geras oras šiandien. Pasėdėt galima, – kalbina močiutė. – Visur pasėdėt galima, bet prie žmogaus linksmiau. Aš tai gerai gyvenu, vaikų turiu. Visko atveža, pabūna kartais, geri mano vaikai. Tik visi darbus dirba. O savaitgalį, sakė, į kaimą pasiims. Turbūt... Vis paskambina man, pakalbam. Visi paskambina, visko klausinėja, apie anūkus pasakoja. Aš daug anūkų turiu, dideli jau turbūt. Nepamenu. Tik vaikai papasakoja. Užsiėmęs dabar jaunimas. Dabar jau mano toks laikas – silpna galvelė, kaip rūke vis gyvenu: tai išlenda mintis, tai pabėga. Vaikai pabara kartais, bet jie geri, man nieko netrūksta, visko turiu. Liūdesys tik užeina. Bet toks gyvenimas. O tu su kuo gyveni?

– Aš darbo ieškosiu, – staiga nusišypso vyrukas bedante šypsena ir patenkintas atsilošia. Kad galėčiau išsikraustyti. Tada šunį nusipirksiu. Ir gyvensim. O tu ateik ir rytoj – apie vaikus papasakosi. Aš visada ant šito suoliuko sėdžiu. 

O suoliukas klausėsi. Ir turbūt jautėsi laimingas. Ir jam jau nebesinorėjo į didelę aikštę, nebesinorėjo šurmulio, erzelio, triukšmo. Jis turėjo savo žmones, savo istorijas ir savo vienatves. Ir savo liūdesį.