Laikas bėga, tarytum pašėlęs,
Atsisveikino šiąnakt gandrai.
Tuščią dangų nubudęs radai,
Nors jisai dar yra vaiskiai mėlynas,
Neregėdamas, nusigandai:

Vėl metus mano paukščiai praskolino,
Išlakdino svetur ant sparnų? –
Nors dar gyvas ir slenkstį minu,
Ir svajonės subridę į Žolinę.
Ar jiems mosiu „sutikti einu?“ –

Tarsi žnyplėmis širdį suspaudžia,
Ašara taikosi kelią atrast.
Vaizdas gelsta, jaunam – nesuprast,
Ko vargonai senam graudžiai gaudžia,
„Kaip lizdus jie galėjo pamest?“