Kai labai Tavęs pasiilgstu,
skubu į parduotuvę…
Parsinešu prancūziško sūrio –
su didelėmis it pelių išgraužtomis skylėmis...
Užplikau kvepiančių žolelių arbatą –
sklendžia vasara tyru lengvumu.
Šviesiuose namuose tvyro
Tavo mėgiamų smilkalų kvapas...

Kai sunku įveikti liūdesį,
riešuose įspaudžiu
subtilių kvepalų aromatą.
Vos juntamais prisilietimais
paglostau brangią knygą,
kurios viršelio peizaže
raškėme laukinius obuolius.

Dar gyvenu Tavimi –
tyliai skambančiuose garsuose
ir liepsnelių švytėjime.
Į langą beldžiasi naktis –
ryškios mėnulio akys
glosto besišypsančią sielą...

Laikas tipena senu grindiniu.
Perskrodžia pušyno proskynas.
Skuba šalia upės vingiuojančiu taku
ir paglosto šaltą lietų,
švelniai besismelkiantį į drėgną žemę.

Sudužusiai formai pakeitus būtį,
laiškų dėžutė nedvelkia atpažįstamu braižu.
Einu į savo šviesiąją ramybę,
lydima Antano Maceinos išminties,
kuri Tau buvo pernelyg svetima...
Ir pripildau savo gyvybės indus
Rabindranato Tagorės poezijos syvų.

Išdykėlės nenuoramos krykštimas
sklendžiančiu pienės pūko lengvumu
paskubina grakštų laiko žingsnį...
Gera mylėti pačią Meilę...