Vėjas seniai jau pienės pūką pūtęs,
Gandrus į kelią laimino Rugpjūtis.
Šis rytas – toks gražus, – kopia į dangų
Mintis, – pražydo Žolinė po langu, –

Tepa tarytum medumi, šypsausi, –
Iškeis jau greitai Vasarą į Rudens gausą.
Rūkai apnėrę, vis dar žalią, pievą,
Kai Motiną pasiima į dangų Dievas.

Šventoriuose, į atlaidus subridę,
Širdys, maldos palieka gilią brydę.
Palydi ją, žiedais nubarsto kelią
Jos pripažįsta Užmigimo galią.

Kai bumbsi, bumbsi obuoliai į žemę,
Marijai lenkiamės – Šventai mergelei.
Raštas voratinklio serbente gludęs,
Jurginais apkaišytas, mos Rugpjūtis.