Tai supa ąžuolas giles
Ant iškeltų šakų,
Ateis ruduo, visas numes:
— Eikit savu keliu! 

Kuriai koks kelias — nežinia,
Geros lemties nedaug.
Ar džiaugsis nors viena žeme,
Galės medžiu užaugt?
 
Gal paukštis koks, ar voverė
Kažkur toliau nuneš,
Kur žiemai paruošta drevė,
Bet nešdami pames.
 
Būtų gerai sudygt, užaugti,
Virst ąžuolu tikru,
Garbingo šimtmečio sulaukus,
Šlamėti prie beržų.
 
Tiktai tokios vilties mažai,
Negali gilė rinktis,
Kuriai supūt, kuriai gražiai
Vėl ąžuolu iškilti.
.............................
Paimsiu aš, man nesunku
Nors dešimt pasodinti,
Nelaukus ankstyvų šalnų,
Nukritusių parinkti.