Kai atsipeikėji nuo vasaros, jau viskas pasikeitę,
Nes per rugpjūtį trupa būtos spalvos, formos.
Kur buvo grožis, liko maistas, vaistas
Ir tau — bevystančiam — geidaujamas komfortas.
Tegul per rankos ištiestos atstumą
Bus bent kas nors, kas liudys amžinybę.
Zirzi, širsti, kada balanso sumos,
Net aukso luitais paverstos, nunyko.
Pasaulis verda taip, kad putos drimba,
Kryptis viena — kur eiti tu nenori.
Kažką rėki? O pyktis toks nerimtas.
Kam rūpi derlius, kam — momento mori*
Ar atsipeikėji, jog viskas pasikeitę —
Tava galia taip pat, kaip spalvos, formos.
Neatjaunėsi botoksu palaistytas,
Nei susitelkęs palaižūnų ordą.
Tu — kaip ir vabalas, daug lervų priperėjęs,
Kuriam neskirtas joks jaukus kokonas.
Ant slenksčio stovi išmintis rugsėjo —
Valstietis daug svarbesnis už tironą.
* akimirka mirti (lot.)
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...