Aš turėjau šunį – tikrą draugą,
Ir varge, ir laimėje – kartu.
Visada žinojau, kad apsaugos
Mane, bet kokiu paros metu.

Kai eilėraščius rašiau, šalia gulėjo,
Traukėsi vienatvė, nes jutau
Gyvasties artumą, akys jo žadėjo
„Ištikimas būsiu tiktai tau“.

Tūlas juoksis ir sakys „durnelė,
Išlydėjo jį kaip žmogų, anava“.
Jis gi nesupras, kaip širdį gelia,
Kai į Ten išeina mylimas šuva.

Juk ne šunį aš turėjau, Draugą,
Būt gyvybę paaukojęs už mane.
Išlydėjo, pasitiko, širdį slaugė...
Liko nuotrauka mediniame rėme.