Toks vakaras ramus, naktis atplaukia
Ir norisi užmigti ant žvaigždynų lauko,
Tyla sukausto visa, kas gyva ir negyva,
Niūniuoju mintyse senos dainos motyvą.
 
„Nuo saulės suskeldėjo lūpos‘‘, širdis sušilo,
Vaikystė vis šėlo ir dūko dangaus žvaigždyne,
Skambėjo armonika, sukosi linksmos poros,
Jaunystė – linksma mergaitė juokės, kvatojo.
 
Nematoma ranka štai žvaigždes užgesino,
Jautiesi lyg vienišas vilkas ant lauko plyno,
Kovos dar nebaigtos, pergalės nelaimėtos,
Negalime sau būti, kaip žmonės be vietos.