Kodėl nepalikau įmintų pėdų gimtosios tėviškės žemėj,
o nesuprastos mintys nuplaukė, pūstelėjus vėjeliui silpnam?..
Buvau dukra, mylinti žemę – bėgiojanti basa rasotoje palaukėj
ir nuklydus bei pasiklydus tarp mūro sienų priemiestyje senam.
Maniau, jog tas mažas žemės gabalėlis tik man buvo skirtas.
Deja, pasirinkimo laisvė gal tik buvo vaikystės svajonių sapne –
gyvenimas koregavo: valios jėga ir dovanotas likimas tvirtas
paklydėlę atbloškė vėlei tarp mūrų, kur pasilikau ilgame laike...
Prabėgę metai kažkodėl verčia dabar pamąstyti apie ilgą laiką,
jame buvo tiek daug įvairovių: stambių, smulkių, džiugių,
liūdnų ir netikėtai atsitiktinų, o tarpe jų galėjai prarasti saiką,
todėl dėkoju likimui, kuris paklydėlę saugojo nuo pagundų plačių.

Kodėl aš dar čia ir kas mane įsikibęs laiko?
Gal noras matyti pasaulį dar reginčiomis akimis –
mano esybė sunykus – ką gali jausti jame – tik nieko,
nebent esančias negeroves skandinti mintimis savyje.

2024 liepa