Dangus susižeria
laurus tik sau,
tarsi neužtektų angelų,
sėdinčių kalne,
žolės iki piktumo žalios,

vienu metu baigės
sutartis su vaikyste,
šitiek ilgai ji žiūrėjo
man į veidą ir rankas,
lyg murzinos būtų,

pasirodo,
šlovės marškiniai
per dideli,
krūtinėj kažko
sušlubuoja širdis,
 
o dabar nurimk,
artėja audra, paprastai
mūsų neliečia ir aš nežinau
kodėl.