Liepą, tarsi plunksnelę, pūtęs,
Į kiemą įžengė Rugpjūtis.
Gražus, stotingas, nebūt vyras,
Derlius iš jo kišenių byra.
Apkarpo dieną. „Vakarai
Ilgės, nenusimink, dorai
Dar mudu pašėliosim, peno
Širdis turės!“ – klausą išgano.

Teptukas rankoje, ne kardas,
Piešiu Rugpjūtį siela bardo.
Naktis kai žvaigždėmis ims lyti,
Myluos šešias stygas brolytis.
Pasakos, kur buvojo, matė
Jis daug, keliauja šitiek metų.
Rikiuosiu giesmeles ant lapo
Ir liūdesio neliks nė kvapo.

Taip ir sulauksime Rugsėjo,
Surot nespėsiu, jau... išėjo.
Mėnesiai – laukiami svečiai,
Lapoju jiems vartus plačiai.
Kiekvienas jų – savaip gražus,
Minties kraitelėj miražus –
Saugau. Juos, dovanai įteikę,
Gyvina esamąjį laiką.