Deja, pamatėm, ko galėjom nematyti —
Kaip vėjas tikrina aguonų kamaras.
Girdi? Tai beldžiasi krituoliai į rugpjūčio rytą
Tokia rūgštim, kurią baugu prakąst,
Nes lūpos ilgisi kaip bučinio saldumo,
Kurs tebeperšti po striukų sapnų.
Sode drėgni tirštėjantys šešėliai saugiai tūno,
Atskirt atėję, kad čia aš, čia — tu.
Deja, pajutom, nors ir trumpą mirksnį,
Kaip tvinksniai karpo būtį dalimis.
Aguonų galvos linko, linko, linko,
Nesidrovėdamos, kad pro akis iškris.
Rugpjūčio miglos grauduliu nusėda
Į sielą nuosprendžiu — slogiu kvapu baigties.
Visam lauke raudonas vienas žiedas.
Žiūriu ilgai. Gal graudulys išblės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Giaušė
Sukurta: 2024-08-01 15:38:08
Gražu, kaip visad. Gerai, kad lieka nors vienas žiedas…
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2024-08-01 11:30:27
Ir tas nužydės, išbirs aguonos, tokia jų dalia...