Laukiu,
Tarsi kažkas svarbaus turėtų nutikti,
Kažkas tokio nepaprasto ir sukrečiančio.
Aukštai nardo čiurliai,
Intensyviai diriguodami padangių musėms.
Dar akimirka ir praplyš.
Suskamba domofono skambutis.
Apsiriko.
Reikia išgyventi šią dieną,
Užsiverčiant ant pečių visą būties sunkybę
Ir apsimetant, kad tai visai lengva.
Mano aukštesnysis aš išeina į tamsiąją mėnulio pusę
Suvalgyt mapo tofu kartu su kiniečiais,
Kurie prieš 17 minučių nusileido ten ir išalko.
Juk iš tiesų tik sunkus darbas leidžia mums pasijusti alkanais.
Džonatanas išstumia iš erdvės čiurlius
Ir daro mirtiną kilpą į 5-ąjį išmatavimą.
T.y. kerta lango ribas ir nebesimato.
Beržas savo lapeliais žaidžia su saule komorebi,
Nors čia Lietuva ir matosi plieno dalgio žymė ant peties.
Staiga beržas man sako: — arigato!
Ir aš stebiuosi iš kur jis moka japoniškai.
Vasara. Karšta. Brinksta vaikų pėdsakai kūdrose irgi ežerėliuose,
Kol galų gale ištirpsta vakaro lopšinėse prieš pralaimint kovą su miegu.
Kiekvieną akimirką artėja susitikimas,
Kuris neišvengiamas,
Kurio bijau ir ilgiuosi.
Bet vėjas brūkšteli delnu man per pakaušį,
Sakydamas: — dar palauk.
Žiūriu į spiginančią saulę
Ir jis sugrįžta,
Nors prieš akimirką sotinosi egzotiškais valgiais.
Ecce homo...