Sutemos paleidžia plaukus,
Kertėse šešėliai plauko,
Baimė beldžiasi į širdį:
Po apklotu tenka nirti.
Taip saugiau, – greit užsikloju, –
Daug aplink mažam pavojų.

Bar, bar, bar... šaka į langą,
Grindimis šešėliai rangos,
Slenka baisos ir pabaisos...
Ne, ne, ne pas jas aš neisiu! –
Ir bijoti jų nustoju.
Drąsus – vyras, – pagalvoja,
Mąžta, traukiasi į kampą,
Delčia šviečia, tarsi lempa.

Sapnų Bočius tuoj prisėda,
Šmėklas bara: – Kaip ne gėda
Vaiką gąsdinti?! – lopšinę
Ypatingą, juk naktinė,
Išgirstu, blakstienos limpa...
Į meduotą sapną klimpęs.