Iškęsti negandas ir juodą lemtį,
Žemėje kylančias skaudžias žaizdas.
Žmogui juk skirta gimti ir gyventi,
Įžiebt šviesias likimo žvaigždeles.
 
Žinoma, audrų mums neišvengti,
Kaip ir šiurpą keliančių baugių žinių,
Ramybei reikia kuo dažniau pažvelgti
Į lauko gėlę prie kelio pakraščių.
 
Reikia pasidžiaugti kviečių auksu,
Miško žaluma ir upės vilnimi.
Vėjų parblokštam pakilti, žvelgti,
Matančiomis dangų akimis.
 
Veidrodžiai iliuzijų silpni, sudūžta.
Na ir kas, jie būna netikri.
Kartais net ir paukščiai krauna naują gūžtą,
Pareigos išlikti vedami.
...................................
Būna laikmečiai juodi kaip naktys,
Bet visi praeina nuginti aušros.
Krinta nuo žolių ir medžių šaltos rasos,
Neišlaikiusios alsavimo dienos.