Manasis vienišas kelias nuvingiavo
palikdamas tūnoti bejausmėje tyloje,
o kaip nukeliausiu į skirtą pasaulį savo,
bet ne, kažkas pasitiks skirtoje dienoje?
Nežinomybėje slinks dienos kaip slinko,
roposi vabalėliu žemės lopinėly skirtam,
pažvelk, klevas subujojęs, bet šakos palinko,
buvo sunku kentėti vėjų, audrų blaškomam.
Tikiu, jog paliksiu jį bujoti dar ilgam, ilgam,
jei gamtos ar žmogaus stichijos jo nepalauš —
rytmečio saulutė nusišypso trumpam, ilgam —
lauksiu — sekantys rytmečiai gal ir man išauš?

2024 07 02 m.