Tai vėl žydi, tai vėl vysta, laikas neklysta.
Dar mažas, o ten jau kaip smilgos ištįsta.
Jaunikis nubučiuotas, jau seneliukas plikas.
Tai gyvenimo saulėlydis, tai gyvenimo pikas.
 
Kad galėtum sulėtinti, pristabdyti, neskubėti,
Kad kuo ilgiau žydėtum, kvepėtum, viliotum, mylėtum.
Laikas negailestingai gražiausius žiedus skina,
Dar stiebas laiko lapus, bet ir jie vysta ir skyla.
 
Pagaliau ir stiebas nulūžta, sudžiūsta, supūsta,
Nauja sėklyte džiaugiasi čia staiga vėjo atpūsta,
Leidžia šakneles, stiebelius, lapelius, žiedelius
Lyg vaikelius, žino, žus, prisikels ir vėl bus.