Pavargai?
Striukas miegas, nepabaigtas darbas...
O laukų pabariuos dar šios vasaros šukės, užuomina duonos.
Vis dažniau tirštą rūką tarpukalviuos laumės išverda,
Ir į skiautes suplyšta paglostytos vėju aguonos.
Sopa akys — pakliuvo akuotas ar dulkė.
Pareigų pareiga įsiėdus esybėje kirba.
Saulė leidžias ar kyla — nėra kaip be dėmesio gultis,
Nes dirvone, prilaistytam prakaitu, sotis rytojaus prisirpo.
Tu jauti kaulų čiulpais, kaip laiko spyruoklės suspaustos,
Kai nukaršę vadai šermeninę drobulę dalijasi,
Nesupratę, kaip gaunamas būvis ramus, o ne auksas.
Javapjūtė artėja.
Pasnausk, pailsėki, kol lyja.
Neramu.
Vėlei žinios, jog laukas juodai išsprogdintas,
Atsirado beprotis, kurs tręšia griuvėsiais, lavonais.
Kur bežvelgsi,
Į rūpesčius mintys įklimpsta,
Kaip užmigsi —
Aguonos, aguonos, aguonos.