Šermukšniai gi žavūs bjaurybės —
noksta.
Na ne, dar ne raudoni, ir net ne oranžiniai.
Nenusakomi.
Ir daužo plaktuku į galvą rudeniu,
kaip uoga — taip 
ruduo.

O ką tik žydėjo, lyg sniegas, iškritęs
gegužę.
Bjaurybės.
Primena, kad vasara voratinkliais rūke
pakvipo.

Mano tai vasara rudeniu
kvepia.
Šermukšniai darganoj pajuos —
raukšlėti.

Bet jiems vėl bus sniegas
žiedų.
Pavasaris baltas. 
Šermukšniams.
Ne man. Mes vaikuose
atgimstam?
Nė velnio.  Ten vaikai jie, o aš 
čia.
Vaikams jų ruduo ateis. 
Raukšlėtas.

Mylėsiu vasarą
savo.
Ir rudenio kvapą.
Savo.