Mano galvoj skamba vargonai
Tavo akyse klykia varnos
Jos liūdnos ir tuščios
Lyg Maroko dykumos
Mano galvoje skamba Mocartas
Serenada numeris dešimt
Matyt aš brokuotas
Nes kambary – spengianti tyla
Nekrebžda net šeimininkų vėlės
Įtartinai tylu
Bet Mocartas vis skamba ir skamba

Matyt mes abu su tavimi kažkuo panašūs
mums abiems retkarčiais sapnuojasi Rasų kapinės
Abiems kartais norisi nusiskandint
Klaidžiojam tarp žvakučių ir kryžių
Tarp mirčių ir gimimų
Metam burtus ir
Klausomės tylos
Skirtingose vietose bet tos pačios tylos
Ir visko per ankšta
Ir savęs per ankšta
Ir noris gyvenimą semt pilnom saujom
Bet lemta tik rašyt kliedesius ir nemiegot iki paryčių

Nes mes abu nesuprantam
Ko ieškojo visi didieji
Kokia prasmė būti prisimintam
Kokia viso to prasmė
Kai lieka absoliuti tyla
Nutilus paskutiniams akordams
Apie ką ir kodėl
Kodėl traukia varnos ir pilnatys
Kodėl sukamės savo rate
Sukamės stovėdami vietoje
Sufijai buvo teisūs
Sukasi atomai aplink centrą
Sukasi planetos aplink žvaigždes
Gal aš sukuosi aplink Tave?

Svajojam apie džiungles, Peru ir laužus
Bet gyvenam kaip Biliūno novelėse
Prigesusiais žiburėliais akyse
Gal viskas ko mes ieškom tai meilė
Tas beprasmiškas sukimasis
Gal tik laukiam kol ateis amžinas pavasaris
Toks kokio neteko matyti
Kada viskas akimirkai sustings ir apmirs iš grožio
Gal laukiam kol galiausiai besisukdami priartėsim prie kits kito
Nes visata nuolat traukiasi
Ir neišvengiamai laukia sprogimas
Kai laukinė vyšnia
Galiausiai sukraus
savo pavasario
Žiedą