Metams bėgant, jau nieko nebijo,
Džiaugsmo, laimės, taikos kupina,
Sidabrinę šukuodama giją,
Rytą sveikina meilės daina.

Nors ne paukštis, skraidyt nori, kilti...
Pati sau nusipiešia sparnus.
Prigimtis įdavė žalią viltį,
Kas be jos būtų žemėj žmogus?

Kas išeis, o kam lemta pareiti,
Nesvarbu, kad ir bus jis kitoks,
Bet tikrai atsineš savo kraitį
Į pavasarį, jam... paukščiai suoks.

Metai bėga, atgal nesugrįžta,
Dalia pievas savas išbraidys.
Susibraukus natas į prikyštę,
Tils, melodijom sirpus, širdis.