Ištrauka iš romano „Nebaigtas romanas“

Kartą Marija sutiko Kristų. Vos pažvelgusi, suprato, kad tai jis. Be to, sunku būtų supainioti, nors ji matė ir Lietuvoje gyvus hipius, kurie stengėsi panėšėti į Jėzų, bet vis tik jiems buvo toli iki jo, o dabar ji išvydo prieš save tikrų tikriausią Dievo sūnų, kokį daugybę kartų regėjo sūnaus aptarnaujamose bažnyčiose, taip pat knygų iliustracijose ir kokį, po teisybei, pati vaizdavosi, gal net kaip tik jos įsivaizduotas labiausiai ir atitiko originalą, kuris stovėjo priešais.

Labas, Marija, ištarė dievas, ir ji nesumojo atsakyti kitaip, kaip tik pasiteirauti: iš kur žinai mano vardą?

Na, jis tiesiog parašytas tavo akyse. juk ir tu nesuabejojai dėl manęs?

taip, bet aš tą supratau ne iš akių.

O iš ko gi?

sunku pasakyti, bet į akis tikrai nežiūrėjau. Gal tik į barzdą.

Vadinasi, žmonės perskaito skirtingai, kas iš akių, kas iš barzdos. bet tu teisi, aš Jėzus.

taip, bet kodėl tu ne danguje, ne su Dievu, tai yra savo tėvu?

Dabar aš jau pats susipainiojau, kur tiesa, o kur fantazija, juk gal net ir sukūriau tą istoriją ar bent kažkokias užuomazgas, o paskui jau niekas negalėjo sustabdyti  besiridenančio žemyn sniego kamuolio, kuris priešingai – tik apaugo naujais sluoksniais, pabaigoje ir aš įtikėjau, kad esu kažkas. tačiau pasirodė, kad niekas manęs čia nelaukė, niekas negarbino ir nekėlė į padanges, dar blogiau, sužinojau, kad mano tėvas greičiausiai kažkuris iš piemenų berniukų, su kuriais Marija, mano motina smaginosi, kai suprato, kad Juozapas bergždžias. apie tai man papasakojo vienas iš tų piemenų, kai netikėtai nuskendo upėje. įsivaizduoji, jis jaunesnis už savo sūnų, nes nuskendo kai jam buvo vos šešiolika, na, o man, kaip žinai, trisdešimt trys.

labai keista istorija, ištarė Marija. kodėl turėčiau tavimi tikėti?

Gali netikėti, tai nėra svarbu. šiaip pasidalinau, kad užpildyčiau tylą.

tu nori pasakyti, kad Marija ištvirkavo?

Taip man pasakojo tas piemuo. ji ateidavo naktį. jie sėdėjo prie laužo tą pirmą kartą, kai staiga prieš juos išdygo nuoga moteris. ji įsibrovė į jų tarpą ir nusišypsojo. po to apkabino abu šalia sėdinčius berniukus ir priglaudė prie krūtinės. kas jiems liko daryti?

gerai, o kodėl tu atsidūrei Lietuvoje, juk turi būti Jeruzalėje, ar ne?

Oi, taip ilgai ištverti vienoje vietoje yra tikrai sunku. pamatysi, tu ir pati pradėsi keliauti. pavyzdžiui į Ispaniją.

kaip norėčiau.

Tau niekas netrukdo, sėsk į lėktuvą ir pirmyn

be bilieto?

Mums bilietų nereikia, mūsų niekas netikrina. patikėk, lengvai praeisi kontrolę. aš taip apkeliavau visą pasaulį. net Lietuvoje tikriausiai ne pirmą kartą, man regis, jau teko čia būti. viskas palengvėjo, kai žmonės ėmė skraidyti. iki tol mums keliauti buvo sunkiau.

nori pasakyti, kad mes, Sielos, esame nematomos ir praeiname visur?

Būna kartais, kad vaikai mus pamato, suaugę ne, jie praradę tą regą, bet vaikai dažnai pastebi kažką. tada geriausia bėgti kuo toliau, kad mažiau būtų nesusipratimų ir nepridaryti problemų vaikams. kartą vienas berniukas ilgai žiūrėjo į mane, paskui parodė pirštu – tu, sako, tu Jėzus. tėvai atsigręžė, ėmė atsiprašinėti žmonių, tramdyti berniuką, bet jis vis tiek rodė į mane. tada aš pritūpiau, bet ilgai išbūti nesugalvojau, iškišau galvą, jis vėl mane užfiksavo, aš parodžiau jam kažkokią grimasą, jis ėmė juoktis, aš vėl kažką, jis neperstojo kvatoti ir vis rodė į mane ir šaukė visu garsu: Jėzus, Jėzus. žmonės buvo šoke. aš galų gale pasislėpiau tualete ir daugiau nesirodžiau. aišku, ten man teko patirti dar blogesnių dalykų, bet iškentėjau dėl vaiko. nežinau, kas paskui su juo buvo.

greičiausiai jį uždarė į beprotnamį.

Manau, taip. ir visgi jis pažino mane, nors galbūt dėl savo amžiaus dar išvis negalėjo žinoti apie jokį Jėzų, bet įvardino mane, tai kažkoks kosmosas, net jei ir buvo parašyta ant kaktos, abejoju, ar jis jau mokėjo skaityti. žodžiu, vyksta nepaaiškinami dalykai.

gal paaiškinami tuo, kad tu vis tik esi nuo Dievo?  O ne nuo tų piemenų? Arba geriau būtų paklausti, iš kur visa tai atsirado, jei nėra Dievo?

O velniai jį žino.

ar tau dera burnoti?

Aš toks pat paprastas žmogus, iki Dievo, jeigu jis mano tėvas, iki šiol neprisikasiau, o juk turėčiau sėdėti Jo dešinėje, taip parašyta Biblijoje.

kaip tai?

O, tu neįsivaizduoji kokia dangaus biurokratija. iš pradžių aš maniau, kad iš karto pateksiu pas Tėvą, dar tuo metu tikėjau esąs nuo Dievo. juk jei esu nepaprastas, tai visi tą turi pastebėti ir tiesiog nuvesti mane prie adresato, bet ne, pasirodo, tai nėra taip paprasta, ten irgi yra savos taisyklės ir reglamentas. pirmiausia manęs paprašė pateikti gimimo liudijimą. neturiu. tada bent mirties pažymėjimą. iš kur, juk mane nukryžiavo ir ten niekas dėl to jokių pažymėjimų neišduoda. tai iš kur mums žinoti, kad tu neapsimetinėji? jau trys dėl to kreipėsi. įsivaizduoji, tuoj po mano mirties net trys apsišaukėliai apsireiškė, o dabar, praėjus dviem tūkstančiams metų, tų apsimetėlių yra jau ne trys ir ne trisdešimt, o tūkstančiai, ir kuo toliau, tuo sunkiau man per juos prasibrauti ir įrodyti savo tapatybę. tiesą sakant, dabar jau ir nebesistengiu to daryti, nueinu, kai esu kviečiamas į kažkokias komisijas, bet kiekvieną kartą ten turiu praeiti visas procedūras iš naujo (pavyzdžiui, atsakinėti į idiotiškus klausimus: ar nepriklausiau komunistų partijai? ne, tokios dar nebuvo, apskritai partijų tada nebuvo. tada gal užėmiau svarbias pareigas valstybėje, tipo, gal buvau prezidentas arba užsienio reikalų ministras? ne, nebuvau. kažkas net paklausė, kam priklauso Krymas? o kas tai yra???),nes komisijų sudėtys dėl vienokių ar kitokių priežasčių (kažkas persikėlė į kitą tarnybą, kažką paaukštino arba pažemino) nuolat keičiasi ir kaskart turiu pasakoti tas nesibaigiančias pasakas, dabar tai jau vadinu pasakomis, nes ir pats nebetikiu, kad kažką pagydžiau, kažkam grąžinau regėjimą arba prigaudžiau pilną valtį žuvies. taigi, Dievo arba nėra, arba aš ne nuo Dievo, arba jis ir danguje nepasiekiamas.

negaliu spręsti, žinau tik, kad ir amerikiečiai jo neaptiko, kai pasiekė Mėnulį.

Manai jis sėdi Mėnulyje?

na, man sunku pasakyti, aš tik marksizmą tyrinėjau. Tiesa, truputį ir Bibliją skaičiau, juk mano sūnus...

Žinau žinau, tau ant kaktos viskas parašyta. o kaip gi jis, tiki?

sunku pasakyti, paskutiniu metu jis kartais net ant altoriaus nusidėdavo.

Gal gyventi pagal potraukį nėra nusidėjimas?

dabar aš irgi bandau jį pateisinti. susipainiojo vaikas.
Svoloč

2024-07-14 13:26:35

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...