Kol iš ražienų kils žvilgą žali atolai,
Smulkme žiedų teks pakeliuos gėrėtis.
Joks giesmininkas nebegieda solo,
Skeveldrom lukšto pažymėtos dėtys,
Kur lizdo šilumą jaunikliai išnešiojo,
Neatsakys dabar nei vienas paukštis,
Tiktai svirpliams liks valanda pilkoji,
Kai it išganymo bekylant saulės lauki.
Geista liūtis per vagą upėm teka,
O tu krušos bijodamas žegnojies.
Marga smulkmė dar prie kiekvieno tako
Įkyriai taiko pančiot tavo kojas,
Bet juk jauti, ore kaip skalndo baimė,
Tiktai apsimeti, jog tau kaip svirpliui linksma.
Matuoji kruopščiai, ar jau jėgos baigias,
Ir atrandi, kad kojos einant linksta,
Kad nėr sulos pakaušį kelt virš kupros,
Kad nebešokčioji, nespraigai, nedainuoji.
Tylom matuoji kraujy savo cukrų
Ir jau be vėjo, blaivas svirduliuoji.