Laukia tavo glamonės suklususi žemė, dangau,
Nes vienatvė tokia — nesudygę savy džiūsta, riečiasi, miršta.
Rodos, reikia nedaug, kad tu stengtumeis ryto sulaukt —
Lai tik braukia per lukštą ploni liūties pirštai.
Aš pamiršiu save. Tu taip pat, tu taip pat,
Nes būtis daug daugiau, negu tavo ar mano.
Nuostabu, dievaži, jausmo pumpurą rast,
Nors įtart negalėjai, kad jis čia gyvena.
Aptinki, kur sula, kur nektaras klampus,
Kartais tenka patirti klastingas koks nuodas.
Tegyvuoja švelnus be rūstybės lietus,
Kurs gyvybe palaimina dykvietę nuogą.