Cirpia vakaras šiltas lopšinę svirpliais,
Pabary ramunes išsiskleidęs.
Nė jokios paslapties, šienpjovy, ar kas myli, ar jau nebemyli.
Nemanau, kad tos gėlės – pavargusio šienpjovio klaidos,
Nes koks laikas ne laikrodis rodo – smilgynai dar vakar pražilo.
Čeža: „Einam namo...“, kur ugnelę sapnuoja ugniakuras,
Į pastogę sueina gyvieji, už slenksčio palikę ir baimes, ir šmėklas,
Nes lopšinę svirpliuoja užglsotantis nerimą vakaras
Ir tu burtus gali ,vos nuskynęs ramunę, paliesti.
Kvepia prėsmai pilni, pažadėję tau būsimą sotį,
Ar tiki, kad ištversi, kol pabiros bus sulaižytos?
Nesustokit, svirpliai, šią lopšinę užmigdančią groti,
Nes naktis bus striuka, nes viltingas bus auštantis rytas.