Gal pilką valandą pavirs ramunės žiedlapiais gležnais
Manieji lūkesčiai ir tavo pažadai?
Mes juos vadinsim likimu ar pievos laumių burtais,
Nes miglos tirpsta. Tu mane radai.
Ar tą akimirką susipratai, kas – turtas?
Kas toks zenitas – sklendžiam be sparnų,
Ką reiškia himnas – skamba visos stygos.
Į mirksnį suteka srovė naktų, dienų,
O kraujas šėlsta – gyvas, gyvas, gyvas.
Na, o tada, kada ateis ruduo,
Kai lauką dengs balta žiemos drobulė,
Aš nepaliausiu ramunes sapnuot,
Juk žiedlapius rūke boluojančius įžiūrim,
Vos išvirvena lašas iš akių
Lyg stebuklingas jaunumės nektaras.
O pažadai? Aš jais lig šiol tikiu,
Nes mano lūkesčiams prie jų prigludus gera.