Išblukę smilgynai brūškuoja beniūkstantį dangų,
O liepos viršūnių nektaras dūzgenių sausai išlaižytas,
Nusvyra botagais suvargusio šienpjovio rankos,
Nes laikas nelaukia — jau žiojas darbų raistas kitas.
Ar spėsi? Kaip nors. Paknupstom, neišmiegant
Ir smikstančio vargo likučio iš kūno švariai neišplaunant.
Nors ką užtarnausi? Baltutę drobulę — kaip sniegą,
Tada, kai darbų nepabaigęs, padėsi sudilusį šaukštą.
Tačiau nėr kada nei stenėti, nei lepinti šonus,
Nes žemė bergždėja, kai prakaitu jos nieks nelaisto.
Tarp smilgų išblukusių dobilo lašas raudonas
Ir švintančio ryto kraujuojantis, sopantis gaisas.
Kieta tavo meilė — kaip delną apvėlusios nuospaudos,
Tačiau tu man atneši žiedą, paguldęs marguojančią pradalgę.
Linguojam abudu per rytmečio slenkstį rasotą —
Užglostę, užgydę su nuovargiu gaunamą negalią.