Užglostys graudulius seniokiškus švytėjimas
Ryškių net vienadieniškų žiedų,
Todėl darželyje močiutės jie daugel metų veši.
Į vasaras šiame kieme žiūrėjo daug veidų,
Suprantančių ir nesuprantančių, jog tu esi čia svečias,
Jog kaip gyvenimas svarbi beauštanti diena,
Kurios kitos gali nebesulaukti.
Baugu spėliot, ar liko ji viena,
Kiek kartų tarškinsi į tuščią puodą šaukštą.
Šakniniai rūpesčiai priplos būties erdves,
Lyg noro skleistis jaunumėj nebūta.
O vienadienės guos savaip tave —
Lengvės mintis ir šyptelės bent lūpos.