Pasirodo, pakilti į gandralizdį buvo daug lengviau, nei dabar pasiekti žemę. Kitui labai greit pradėjo tirpti nestiprios rankelės, nes jis tikrai nebuvo pratęs kabalioti tarp žemės ir dangaus. Kojelėmis jis šiek tiek rėmėsi į šakas, bet pavargo ir šios. O dar vėjas kilo – kartkartėm taip pūsteldavo, kad, rodos, lizdas sudrebėdavo, sulinguodavo.

  Kartkartėm pro lizdą pranerdavo kregždutės, nykštukas vis norėdavo joms šūktelti, bet bijojo – o jeigu jau kur netoliese gandras? Tik staiga viena kregždutė pati pastebėjo kažką keistą pasikabinusį po gandralizdžiu ir nutūpė šalia Kito.

 – Ką tu čia veiki? Tu sportininkas? Tu taip mankštiniesi?

 – Šššš! Aš nykštukas garbanius. Kitas. Aš slepiuosi. O dabar man reik kuo greičiau patekt ant žemės.

 – O yra ir dar vienas nykštukas, jei tu jau kitas? Gal jis lizde? O tu kaip čia patekai?

 – Kitas – tai  toks mano vardas, nesišaipyk,  – pyktelėjo garbanius, – į lizdą mane gandras atsinešė, o aš ieškau mėlyno raiščio plaukams. Ne lizde, žinoma. Bet dabar tai nesvarbu, tai ilga istorija. Tu geriau man kaip nors padėk pasiekt žemę.

 – O tai kaip aš tau padėsiu? Aš mažas paukštukas, ne ką didesnis už tave. Gal tave nukeltų karvelis keršulis? Jis tai diiidelis! Ir labai geras, tik tingus.

 – Oi, kregždute, būk gerute, paskubėk, surask tą keršulį! Aš jau nebevalioju čia ilgiau kabaliot! Nuimkit mane nuo čia nors kas nors – vos neverkė nykštukas.

  Kregždutė mostelėjo sparneliais ir dingo danguje, o Kitas ir liko tarp šakalių. Tik staiga pūstelėjo smarkesnis vėjo gūsis,  lizdas susvyravo ir nykštuko pavargusio rankelės paleido šakas. Kitas pajuto, kad jo jau niekas nebelaiko, kad jis už nieko nebesilaiko ir krenta žemėn. Bet, o stebukle, vėjas pagavo garbaniaus švarkelio kvernus ir išskėtė juos kaip burę! Ir nykštukas palengva, palengva sklęsdamas ėmė leistis žemyn.  Niekas taip nebandėt? Oi ne, ir nebandykit, juk kitas tik lengvutis nykštukas!  Bet greitis vis didėjo ir žemė greit ir pavojingai artėjo ir nykštukas jau tuoj tuoj dribtelėtų, bet netikėtai jis po savim pajuto kažkieno tvirtą ir saugią nugarą. Juk tai karvelis keršulis! Kaip laiku jis spėjo!

 – O tu sunkesnis, nei atrodo, – burbtelėjo dručkis balandis, paleisdamas ant žemės nykštuką.

 – Čia ne aš, čia tik mano batai sunkūs. Dėkui tau, keršuli, kaip tu taip laiku suspėjai… Ot būčiau išsitėškęs!

 – Gerai jau, gerai. Kregždutei dėkok, aš ką, aš paprastas - man nesunku. Atlėkiau ir pakišau sparną. O tu kur trauki?

 – Aš ieškau mėlyno plaukų raiščio. Bet tam man reik susirast Auksį, o kad rast vabalą, turiu patekt prie didžiojo pievos ąžuolo. Matai kiek reikalų, – vienu atsikvėpimu viską išdėstė garbanius.

 – O kam tau raištis? Jau nė vieno nebeturi? Kažkur paskutinį pametei?

– Na ne… Turiu. Dar daug kaspinų ir raiščių turiu… bet man reik būtent to. Ai, nesuprasi, – bandė aiškinti Kitas, bet pajuto, kad jam truputį gėda, – tiek to, karveli, nesigilinkim. Gal žinai kurioj pusėj ąžuolas?

– Iki ąžuolo teks paėjėti, bet nepyk, aš nepagelbėsiu. Pykstu ant šarkų, jos pereitą savaitę mano vaikus erzino, storkiais-porkiais vadino. Apsižodžiavom mes, neskrisiu ten. O tu dabar eik eik, kad saulė į nugarą visąlaik šviestų. Prieisi.

 Atsiduso kitas ir nupėdino, jau vos kojas vilkdamas. Ką jūs manot, nepavargo nykštukas po šitiekos nuotykių? Pabandykit su gandriukais dainas dainuoti!

  Po pievą vaikščiot, tai ne po minkštas miško samanas šokinėt – žolės aukštos, tankios - vis kliūna.  O ir lazda kažkur pasimetė. Ir to ąžuolo kažkaip nematyt. Gal Kitas pasiklydo? Saulė tiesiai virš galvos kaitina, kaip čia pasisukt, kad į nugarą šviestų? Kitą nykštuką būtų neviltis apėmus, būtų metęs viską kitas nykštukas. Bet tik ne mūsų Kitas! Tiek įveikęs, jis tik dar labiau užsispyrė surast mėlyną kaspiną. Lygiai tokį mėlyną kaspiną, kokį užmatė pas baltaplaukį didoną. Kad taip kokį kaimynų nykštuką sutikus, pasiklaustų kelio. Ir… Ir kas gi čia? Už didelio pelyno krūmo garbanius kaip tik pastebėjo  nedidukę didoniukę, per petį užsimetusią didžiulį krepšį. Ji buvo kiek neįprasta didoniukė, jai per didelis buvo tik krepšys, o visi drabužėliai labai gražiai derėjo. Ir ji buvo garbanota. Baltaplaukė, kaip didonai, bet garbanota, kaip garbaniai. Akimirką Kitas pagalvojo, kad ir jam labai praverstų toks didelis krepšys ir jau beveik pradėjo jo norėt, bet prisiminė, kad ir plaukų raiščio dar neturi.

  – Ei, didoniuke! Aš garbanius Kitas,  kas tu? Prieik ką, aš tik pasiklaust noriu.

 – Elzė aš. Ir visai tavęs nesibaiminu. Visi vis nori manęs ko nors pasiklaust, – nusijuokė baltaplaukė, – klausk, dėstyk savo bėdą.

  – Na ką čia, anokia čia bėda. Parodyk, jei žinai, kelią iki ąžuolo, aš ten noriu rast vabalą Auksį.

 – Nepavydžiu tau. Savo nykštukiškomis kojomis tu ir iki nakties prie ąžuolo nenutipensi. Žinai ką? Kiškį pasikvieskim. Aš čia su vienu tokiu pilkiu draugauju, padės, manau, – ir Elzė šaižiai švilptelėjo,  net ausyse užspengė Kitui!  Nieko sau nykštukė!

  – Ėė, ėgė! Kas čia manęs ieško? Elze, tu? Greitas aš, ar ne? Nutiko kas nors, reik pagalbos? – staiga atlėkęs kiškis nykštukę apipylė klausimais.

  – Kaip tik tavo greitų kojų ir prireiks, – nusišypsojo nykštukė, – nunešk šitą Kitą prie ąžuolo. Kiek gali greičiau nunešk.

  – Na ir nunešiu, argi sunku. Šuoliais šuoliais – ir būsim vietoj!

  Nykštuko ragint nereikėjo, strakt – ir jis kiškiui ant sprando. O ir pilkio skubinti neprireikė – jau kad lėkė, tai lėkė, Kitas jau galvojo,kad pames ir batus, ir švarkelį ir galvą…

  Šuolis strykt, dar šuolis strakt, dešinėn, tiesiai, dar dešinėn – kiškis gerai žinojo kelią ir netrukus Kitas jau buvo prie didžiulio ąžuolo. Vai, koks tas ąžuolas didelis! Aukštesnis uš gandralizdžio stulpą ir platesnis už bet kurį miško medį. Medžio laja nykštukui ir atrodė lyg visas miškas.

  Pagaliau, pagaliau Kitas susiras Niūraspalvį Auksavabalį. Auksį. O šis jau  tikrai žinos, kur ieškoti išsvajoto mėlynojo raiščio.