Pievos mėlio buvo
daugiau už dangų,

o mes rišom mazgus
už vaikystę,
vienišą gatvę, kuri panaši
į eglutę,

jos šakose suposi
senas namas ir kambarys
pilnas liūdesio,

suposi saulė
nuleidus blakstienas,
kol paukščiai išgeria
miesto fontanus,

daug žmonių palikau,
o jie paliko visą baltumą
vyšnių žiedams.