Šito Kitas tai nesitikėjo – nykštukas danguje! Jūs manot jis išsigando? Nė trupučio. Kas nors kitas gal ir nebūtų laimingas, bet mūsų  Kitas tiesiog džiūgavo ir labai tikėjosi, kad gandras jį nuneš kur nors į pievos vidurį, kur nors arčiau ąžuolo. Juk paukščiai dažniausiai medžiuose ir gyvena – taip mąstė nykštukas. Tik garbaniui buvo kiek neramu, kad beskrisdamas neišsinertų iš savo languotojo švarkelio. Ir kad nepradėtų iš džiaugsmo lyg sparnais mojuoti rankomis, jis tvirtai abiem rankom laikėsi savo ilgos lazdos. Įsivaizduojat? Nykštukas Kitas skraido lyg paukštis?! Jis pats nė nesugalvotų norėti tokio dalyko, o čia bac – ir nuskrido!
  Bet į ąžuolą gandras Kito nenuskraidino. Taip, tolumoje nykštukas spėjo pamatyti didįjį medį, bet paukštis pasuko dešinėn ir netrukus nutūpė didžiuliame lizde, kuris buvo susuktas apleistame elektros stulpe.
   – Štai, vaikai, žaislą parnešiau. Kad nešūkautumėt nors kurį laiką. Pažaiskit, o jau po to ką norit su juo tą ir darykit, – gandras  negrabiai numetė Kitą į lizdą. Nykštukas net kelis kartus kūliais vertėsi.
   Nykštuką tuoj apstojo trys paaugėliai gandriukai. Tokie dar pilkai pūkuoti, bet sparnuose jau kalėsi baltos ir juodos plunksnos. Jie įžūliai spoksojo į Kitą ir gąsdinančiai kaleno ilgais pilkais snapais.
  – Ką tu moki? Koks tu netikęs ir bjaurus – raudonas garbanius! Ką tu mums parodysi? Pašok, padainuok! – vienas per kitą šūkavo gandriukai. Kitas greit sumojo, kad paukščiai jo taip paprastai nepraris, ne toks jis, pasirodo, ir mažas. O štai snapai… Snapai atrodė pavojingai.
   – Nagi, žaisk su mumis, ko čia žiopsai žalias akis išvertęs? Dainuok!
   – Taip taip, tuoj pažaisiu su jumis, tuoj tuoj, – nykštukas bandė prisiminti nors vieną žaidimą, nors vieną dainelę, bet galvelėje buvo tuščia tuščia – kaip niekad.
   – Lalala, lalala, aš dainuoju blablabla, – iš nevilties užbliovė nykštukas, nes suprato, kad kažkaip reik užsiimt su tais gandriukais,  – mano batai raudoni, blim-blim-blim ir mi-mi-mi... – kaip įmanydamas stengėsi Kitas ir tuo pačiu metu bandė prisiminti ką nors protingesnio.
  – Ė, garbanotas, tu tyčiojies? Ką čia bliauni? Nori su snapu per raudoną makaulę?
  Nykštukas tikrai nenorėjo gaut per makaulę nei su snapu, nei dar su kuo. Ir staiga jis prisiminė dainelę!
  – Gandre gandre, ga ga ga, – aukštu balsu užgiedojo Kitas, į taktą mušdamas ilga lazda, – tavo močia ragana!
  Tau bandelę iškepė,
  Kad ir kepė – nedavė!
  Dainuodamas nykštukas viena akim vis stebėjo gandriukus. O gandriukai klausė, bet raukėsi. Akivaizdu, kad dainelė jiems nepatiko.
  – Gandre, gandre, suk suk ratą,
  Gausi varlę į čiabatą, – bandė prisigerinti Kitas,  visu balsu traukdamas dainą ir su lazda ore  piešdamas kažką panašaus į varles.
   – Ką darom su juo? Kažkoks jis neįdomus.
   – Sukapojam gal? Ir sulesam?
   –Tai kad švarkas storas, batai dideli, dar užspringsim, – suabejojo mažiausias gandriukas.
  Ėėė, negerai čia, – nykštukas suprato, kad delsti daugiau jau nebegalima ir su savo dainelėmis snapų paaugėliams gandriukams neužkalbės.
  – Ei, vaikinai, pažaiskim žaidimą! Slėpynių!
  Gandriukai, visą gyvenimą tik lizde tupėję, nemokėjo jokių žaidimų ir juo labiau negirdėjo apie slėpynes. Na kur tu čia slėpsies? Jie susidomėjo...
  – Tai štai, - jau drąsiau pradėjo dėstyti garbanius, – jūs visi gerai gerai užsimerkiat ir skaičiuojat, o aš slepiuosi.
  – O ką tai reiškia – skaičiuoti? – nesuprato paukščiai. Čia tai bent netikėtumas, Kitas to negalėjo numatyti.
  – Ėėė, aš taip greit nepaaiškinsiu, gerbiami paukštukai. Geriau jūs garsiai dainuojat mano dainelę apie gandrą, o aš slepiuosi. Kai daina bus baigta, atsimerkiat ir ieškot manęs. Kas atras pirmas, tas... na tas tegu ir sulesa, – atsiduso nykštukas.
  Gandriukai kas garsiau trim balsais užkaukė dainelę apie gandrą ir jo močią, o Kitas tuo metu klupdamas, griūdamas lipo, ropojo iš lizdo ir bandė kiek galima grečiau palįsti po juo. Kojos kliuvo už žagarų, švarkas kabinosi už šakaliukų ir pagaliukų, bet kai gandriukai giedojo apie čiabatus, nykštukas jau saugiai tupėjo po didžiuliu lizdu, stipriai įsikabinęs į šakas.
  Gal išsigelbėjo? – dar  negalėdamas  patikėti, galvojo Kitas. Bet dabar laukė naujas uždavinys – pasiekti žemę, kol dar neatskrido gandras ir neaptiko jo čia kabaliojant.