Kai jau Kitas pradeda ko nors norėti, jo galvelėje mintys tiesiog verpetais ima suktis, kriokliais almėti! Nykštukas greit sumojo, kad pirmiausia reikia nukakti tiesiai į didžiąją pievą, kurioje gyvena nykštukai didonai. Didonai ir garbaniai retai susitikdavo, dideliais draugais niekad nebuvo, bet ir nesipykdavo. Tad Kitas, nusprendęs ten keliauti, jautėsi gana drąsiai. Iki pamiškės nykštukas nutipeno gana greitai – juk čia miškas, čia namai, kiekviena pakrūmė, kiekvienas kadagiukas ar eglaitė pažįstami. O štai pievoje Kitas niekada dar nebuvo. Jo miške po medžiais augo tik samanos, kiminai, mėlynojai ir bruknienojai. Pasitaikydavo tik viena kita menka gėlytė. Vai nematytos jam pievoje buvo aukštos smilgos, nežinomos buvo gėlės – vienos lingavo ant aukštų stiebų, kitų žiedeliai visai pažemėj glaudėsi, o dar kitos buvo ypač keistos – jos margais savo žiedlapiais plasnojo danguje – kaip miško paukštukai. O jau apie laukų gyventojus Kitas visai nieko nebuvo girdėjęs.
– Kvankt! Kva-kvankt! – staiga kažkas kvaktelėjo. Visai šalia kvaktelėjo, garbanius net pritūpė iš netikėtumo.
– Kvankt! Oi, atsiprašau, sveiki! Kas čia toks kvaksi, lyg kvanktelėjęs būtų? – užkalbino tą kažką Kitas.
– Aš ne kvanktelėjus, aš varlė. Paprasta ruda pievos varlė. Kas gi nepažįsta varlės?
Ir tik tada nykštukas visai šalia savęs pamatė tą kažką – rusvą, slidžią, pliką ir labai simpatišką varlę, kaip ji pati save pavadino. Didelėm išsprogusiom akim, plačiausia bedante burna ir be jokio plaukelio ar uodegos – tiesiog gražuolę.
– Oi, princese, ką tu čia veiki? – susižavėjęs užklausė Kitas, – ar vieta kažkokioj pievoj tokiai gražuolei?
O tu nesišaipyk. Aš gyvenu čia. Ir slepiuosi tankioj žolėj nuo gandro. Ir tau patarčiau jo pasisaugoti.
– Ko tokio?
– Slėpkis! – staiga kvaktelėjo varlė ir susigūžė, tapdama visiškai panaši į mažą rudą grumstelį. Tarsi dingo žolėje. Kitas ėmė smalsiai dairytis aplinkui. Gandro? Ar mandro? Kodėl jis turi slėptis nuo mandro?
  Tik staiga priešais nykštuką lyg iš dangaus nusileido du didžiuliai raudoni stuobriai. Tiesą sakant, jie tiesiai iš dangaus ir nusileido.
– Ko nesislepi? Ko čia stovi toks visas garbanotas? – sukrenkšėjo kažkas virš tų raudonų stuobrių.
Garbanius pakėlė galvą ir virš savęs pamatė kažiką didelio ir nepatrauklaus. Tie raudoni pagaliai, pasirodo, buvo didžiulio paukščio kojos. Kitui jis pasirodė tikrai milžiniškas. O ir snapas buvo visai nedraugiškas – raudonas, ilgas ir labai tvirtas.
– O tai tu ir esi mandras? Ko tu toks užkimęs, ko krenkšti čia? – neišsigando nykštukas. Kodėl jis turėjo išsigąsti paukščio? Paukščiai Kito miške giedojo, skraidė ir niekada nesipyko su nykštukais.
– Ko krenkšti, ko krenkšti… Peršalau aš. Po lietaus balos šaltos buvo, varlės išsislapstė, braidžiojau braidžiojau bemedžiodamas. O ryte dar ir rasa ledinė. Gandriukai alkani vis rėkia – valgyt valgyt, – piktai krenkšėjo paukštis, net užsikosėdamas, – ir be to aš ne mandras. Gandras aš. O tu slėpkis greičiau, nes tuoj sulesiu, kas tu bebūtum, toks ryškiai garbanotas. Arba va, savo vaikams nunešiu – tegu aiškinasi, ką su tavim daryti!
  Gandras netikėtai griebė Kitą už pakarpos ir su savo keistu nešuliu pakilo į dangų.