Nemeluokime, kad gera senti,
Raukšlė veido nepuošia tikrai,
Vožia metai sunkų skaičių dangtį,
ratu lenkia laimės aitvarai.

Veidmainiauti kam? Vytęs nežydi
Krūmas, jau ne jam skirta giesmė,
Nes liepsnelė jį aplenks mažytė,
Žalumai giedoti panorės.

Nekalbėkime, „senatvė – turtas“,
Protas silpsta, o akių šviesa –
Blunka, taip žmogelis jau sukurtas,
Save guodžia, džiugesy esąs.

Et, senatve, skylę pražiūrėjus
Tu lange, kai vakaro žara
Žibintus gesina, ilsis vėjas,
Ilgesiu laši: savų nėra.

Melas sau – tiktai akių dūmimas,
Kad tau gera, kas ims, patikės?
Veidrodis nušluos, bet kokį, grimą:
Jei vaikėji, tai oriai vaikėk!

Kam bereikalinga linkus, kumpus?
Ramioje kertėj geriau tylėk.
Tavo žingsniai tapę tokie sunkūs,
Šia diena širdelę užgavėk.