Tie, žydintys, kalbėti nepradės,
Kaip jaučia Laiko upės slenkstį,
Kaip semia burną vasaros vilnis iki pritrūksta kvapo,
Nes jiems dar plaukt ir plaukt, gyventi ir gyventi —
Nei nuokalnes jiems just, anei nykimą savo lapų.
Ganyti debesis — kokia būties palaima,
Kai net ir krisdamas svajoji apie skrydį,
Tie, žydintys, šnarės apie spalvas marguojančias,
Nesiderės dėl kainų,
Ir pamanys, jog bambantys kelmai nekantrūs,
Nes tiesiog būties labai erdvios pavydi,
Tie, žydintys, ilgai mokinsis, kas gelmė, kas — vertikalė,
Manys, kad mokslais juos tiesiog riboja, skriaudžia ir kankina.
Jie juk jau plūsta nektaru, jie gali, viską gali —
Užtraukti dūmą, siurbtelėti vyno.
Tik apie rudenį kalba atrodys it garsai be ryšio,
Kaip kliedesys, kurio girdėt nereikia,
Iki pajus, kaip Laiko upė nebeleidžia grįžti,
Kaip moko nuolankiuosius melstis, o kvailuosius — keiktis.