Ta stebuklinga pilnaties naktis,
Ta Joninių naktis,
Sutirpus paryčiais it sapnas.
Tuoj mūsų lūkesčiai sodria rasa iškris,
Tuoj vėl vienatvė tau prikiš, kad kurčias tu ir aklas,
Nes kaip vandens čiužikas slysti buitimi,
Jau išpėduota būtimi it labirintu bėgi,
Nė nesvarstydamas, iš kur jėgas semi
Ir kur tu sukiši menkutę ego jėgą.
Kaip pasiklysti greitai blizgesiuos,
Sparnus sugruzdini, kada leki į liepsną,
Tačiau bijau, labai bijai tamsos,
Kuri čia pat ir tavo sielą liečia.
Todėl ir džiūgauji, kad ši naktis trumpa,
Kad ežerai ir upės — vien alus ir vynas,
Kada pakrantėj laumė sutikta
Nebesišypso. Tarsi nepažino.