Raidė žodį, žodis sakinį išgano,
Sielos šokis – devintajam skambesy.
Pirštai polėkio nuplėšia kiautą seną,
Taip vėjavaikę ir regite visi.

O tada, nėra svarbu, vakaras – rytas
Širdis – varna siaučiasi godų stažu.
Rauda, kada pašinas į akį kritęs,
Ir kvatoja, tada viskas jai gražu.

Kartais tyli, na, eilėraštį augina,
Vygę pakabinusi po mediniu balkiu.
Kaspinėlių raukiniais jį išdabina,
Vedasi švelnios lopšinės takeliu. 

Būna, šviesos gesta, išsišlavinėja,
Nes nemoka perlipti kitų galvom.
Galbūt ir prie tikro meno negulėjo,
Bet dabinasi įvairiomis spalvom.

Raidė žodį, žodis sakinį išgano...
Posmas šaukia: „kas, kad pasmerkė visi?!
Tikras tarpe netikrų gal ir neišgyvena,
Pats sau išsigano žalią viltį debesy!