Tai, kas gera, greitai baigias.
Čia – lakštingalos tau gieda,
Čia regi, jau krenta snaigės,
Mirkteli, dangus saulėtas.

Tu, lyg voverė juk ratuos,
Aplink žemė sukas, sukas...
Įžiūrėjęs tiesą, radęs,
Kilęs, tarsi pienės pūkas.

Bet, prasmingai nužydėjęs,
Kažkam gėrio žiupsnį teikęs.
Saulę sveikinęs, lydėjęs...
Bet širdim išlikęs vaiko.

Nepardavęs, neišdavęs,
Sėkmės neišvogęs kito.
Savimi – „esu“ laidavęs,
Temęs nuodėme, nušvitęs.

Tiek akimirkų tau skirta,
Kiek pavasarių, tiek gausmo.
Ėjęs gražumu apmirti,
Skareles godų išdžiaustęs.

Ant dangaus prisėdai krašto,
Nusipiešęs sau ramybę,
Angelo prašai: nuneški
Ten, kur meilė sielą gydo.