Kas bus ta mūsų vasara?
Tada, kada užmigs savisaugos instinktai,
Kada nuodingi syvai virsta nektaru,
Kai visas laukas — mudviems guolis minkštas,
Kai tiktai mirksnis tarp dviejų žarų,
Kai neišeiname iš sapno, iš saldinio transo,
Kai tu skęsti many, o aš sklendžiu tavy,
Kai nebe rūbuose, bet savo odoj ankšta,
Bet mes ne kūnais, o jausmais nuogi.
Ir tas žydėjimas — toks geidulingai margas —
Šilkų gausa klaidas visas pridengs,
O mudviem lengvas bus juodžiausias vargas
Ir mes nebosime ateinančio rudens.