Mergaitė ta 
raudona skarele,
atėjus iš tenai, kur dienos dar
saulėtos.
Kur džiaugsmas tikras, nebandant
suvaidinti.
Ir ašaros tiktai, kai
skauda
ir kada sudūžta.
Kur dar tiki, nes šitaip
sako. 
Kur paslaptys, pirštu nuvalius žalią stiklo šukę —
ten tiesa.
Ir viskas taip teisinga,
kad bijai priliesti.
Ir jau nebelieti.

Mergaitė ta 
raudona skarele.
Aguona, žiedlapį 
pametusi
dulkėtoj pakelėj.