Nukirsto kamieno sopuliuoju.
Atvašos vešėjimu bujoja.
Kyla rūko vakarinis spiečius,
ir į širdį mintimis pakviečia.
Visa buvo, visa išlašėjo:
šaknimis, šakom, žiedais, lapeliais.
Paliečiu liepinį šaukštą lūpom,
medumi prisiminimai plūsta.
Kaip žydėta, kaip kvapiai žydėta,
taip rymota, apkabinus kojas,
po ta liepa iš vaikystės kiemo
ir sūpuoklės... ir sūpuoklėse svajota.
Išsibarstė, išsibarstė dienos,
nukirsto kamieno sopuliuoju.                                             
Veši atvašos, lakštutė gieda,
vilgau medumi mintis ir lūpas.