Kuo toliau nuo to laiko esu,
Tuo dažniau prie manęs jis artėja:
Kovo sniegas. Už lango šviesu,
Ten – balti marškiniai, pilni vėjo...
Skeryčiojas rankovėm plačiom
Lyg pagaut, sulaikyt ką norėtų.
Gal gi tėtė sugrįžta pėsčiom
Ir mane „kukurių“ panėšėtų?
Viskas buvo seniai, taip seniai...
Tavo rytas, lemtingai atėjęs,
Grįžta man tik baltais marškiniais,
Atminty besiplaikstančiais vėjy...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Giaušė
Sukurta: 2024-06-03 15:02:05
Taip, skaudus paradoksas - kuo toliau nuo to laiko, tuo dažniau jis artėja…
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2024-06-02 14:50:30
Atmintis ir laukimas sielai ir žodžiams suteikia sparnus...