Vėl verkia atstatytas miestas
tylėtojų, nurimusių prie vartų,
vis laukiančių, ar juos palies kas,
ar uždarys jų raudą nors šį kartą.

Dangun alsuoja seną dvasią,
paliekančią įrėžtą mintį,
jog apie ją kalbėti galim drąsiai –
padės dar ji tylėtojams pakilti.

Grąžinsim seną miesto kvapą,
pabėgusį po vakarykščio karo.
– Kvėpuoti juo, – kažkas man sako, –
tai lyg pajaust, kodėl gyvename be galo.

Tik atsimerkęs pamatau, jog skauda
sutryptą kelią, nubarstytą vėjo paukščiais.
Ir nenustoja verkti miestas savo raudą,
nušvitusius tylėtojus išeinant jaučia.