Minutė poilsio, kada nurimsta vėjai,
Kai snaudžia norai, kai bus naujas skrydis,
Kai tu su aplinka – lyg joj ištirpęs – susilieji.
Tu savo vietoj – nieks nekeikia, nevainoja, nepavydi.
Rami snūda ilgai netrunka niekam,
Tai – tik iliuzija, kuri paglosto ir užklosto.
Ties horizontu griaudžia, ten sutvinko lietūs,
Atlėkus vėtra griauna saugų sostą.
Budėk. Nesnausk. Kaupk jėgą skrydžiui,
Net jei žinai, kad skrydis paskutinis.
Minutė poilsio sparnus šiek tiek apgydo
Ir širdį suturi ją gniaužiančioj krūtinėj.
Vėl tvinksnių ritmas gyslų nesprogdina,
Vėl nebaugina aukštis nei atstumas.
Minutė poilsio ties čežančiu nendrynu,
Kur supas laumžirgis – kaip tavo mintys supas.