Musėlė į tinklą puolė,
Rauda: – Gelbėk mane, broli!
Ji nežino, slapčia audė,
Voras pinkles, jai pagauti.

Veiksmą nuo šakelės špokas
Stebi, galvą kraipo, mokos,
„Nesirinksiu sau į porą
To, kurs panašus į vorą“.

„Įvilios į tinklą, žūsi,
Mirtį tau išpirš lyg musei.
Į akis žiūrės, lyg doras,
Progą taikęs, keršys noriai“.

Musėlė po tinklą duodas,
Patikli, kitaip jai rodos.
Vilias, „voras – tikras draugas,
Negandoj gyvybę saugos“.

Špokas, nors ir jaunas, žino,
„Musėlė – irgi kaimynė.
Jei kas bloga buvo, dingo“, –
Laisvėje skrajoti linki.

Du sparnu, tarytum žirklės,
Mostelėjo, tinklą kirpo.
– Pamoka bus tau, – jai sako, –
Ateity lenk voro taką.

Nutūpė ant smilgos musė,
„Jau geriau vienatvėj dušiu.
Kuo tikėti, kaip atskirti
Priešą, kai tau siūlo mirtį?“

Paukščiui lenkiasi, dėkoja:
– Išlikimo kelią klojai.
Tegu Dievas tave saugo
Ir nuo priešo, ir nuo „draugo“.