Tie degantys gaisai neįkvepia raminančių sapnų,
Tik sėja nerimą ir instinktyvią baimę.
„Rytoj" ateis, net jei į ten neinu.
Žinau, kad ten gyvena giesmės senstančių, bet ne jaunųjų dainos.
Apžilpę pešasi dėl sostų ir garbės,
Nes jiems sula nesiūlo meilės guolio.
Jei stygius pataria atimt, bet ne pridėt,
Ko tu pridaugini — laimingų ar varguolių?
Kai kraujas — upėmis, nėra džiugios būties,
Nes karo aidas užu šimto mylių.
Kam tas „rytoj" beleis susiprotėt,
Jei pats dangus gaisuos grėmes išpylė?
Nukvešo keletas nuo galios ir šlovės,
Tačiau nusigvelbė gyvenimą iš milijonų.
Kas mintį sunkią leis ant pagalvės pūkų padėt?
Kaip laukas išsprogdintas užaugins mums duoną?