Ateina laikas, nustoji bijoti mirties,
Tai tik žodis, kurį kažkas sugalvojo,
Nenorėdamas išduoti  paslapties,
Kaip drugelis iš vikšro išsirutulioja.
 
Ir skrendi aukštyn žvaigždžių takais,
Atsikratęs to žemiško kūno balasto,
Lyg paukštelis, įvaldęs savo sparnus,
Sklandai po erdvę begalinę, bekraštę.
 
Tačiau negali pamiršti sodų žydėjimo,
Jazminų, alyvų, rožių, lelijų aromato,
Ieškai plačioje erdvėje ir nesurandi
Vienintelio, sugrįžtamo į Žemę tako.