Kai po ledonešio ir po sulotekio
Pradrasko kiautus pumpurai,
Kiekvienas patvorys savaip apie aistras linguoja.
Į sodrią žalumą žiedai pasipila margai,
Tirštai žiedadulkėmis apsiauna bičių ir kamanių kojos.
Lietus dabar – it krikštas iš dangaus,
Tegul kruša tik ūglių nenudaužo.
O tvinksniai klausia – kur tau prisiglaust,
Kai žaros uždega rytuos svajonių laužą?
Spragi be dūmo, bet nesugruzdai,
Nes taip gražu, kad nieks nenori mirti.
Kievienas patvorys linguoja taip margai,
Jog žiedlapiai gležni, atrodo, liečia širdį.