Šitą lopšinę man niūnuodavo mama
apie tamsią pavargusią naktį
vis nesibaigiantį kelią
ėjimą tolyn užsnigtais laukais
nebeįžiūrimais kelių orientyrais
neturint kur saugiai numigt
negalint stabtelt net trumpam
kojoms nebejaučiant kandančio šalčio
pražilus pernakt pūgoje
kurios ženklų taip lengvai nenusipurtysi

Apie laumes
svetimus vaikus labiau mylinčias nei sàvos motinos
apie burtus velnius ir peklas
tamsius kaip močiutės akys
apie kuprių muzikantą
kuris vakarais grodavo tuščioms bažnyčioms
Dieviškas melodijas
ir gyveno iš išmaldos

Apie vaikus bėgančius iš namų į miškus
nes tarp žvėrių — saugiau
apie pamotes raganas
kurios bent jau turėjo žmogiškumo neapsimetinėti žmogiškomis
apie dorovingus žmogžudžius
ir pamaldžius kankintojus
apie tave krentantį iš lopšio
apie tave
visiškai nenorimą ir nekenčiamą kūdikiuką
apie gyvenimą ne kaip dovaną bet kaip prakeiksmą
perduodamą iš kartos į kartą
apie karščiuojančią naktį
orą, atsisakantį groti pūliuojančiais plaučių vargonais
apie vilkę nusigraužusią visą savo kailį
todėl graužiančią savo pačios vilkiukus
nors tai — viskas ką ji turi
apie tuos kurie naktimis vaikšto išmirusio kaimo sodybose
ir tuos kurie ištremti
vaikšto anapus
eina neturėdami teisės pailsti
eina nes tiki
nes nori tikėti
kad tikslas
yra kažkur toliau