Pietavau kavinėj „Ačiū“, —
Niekad ten neveskit svečio!..
Valandą laukiau padavėjos,
Sriubą — po dviejų turėjau.
 
Toj sriuboj vienos pupelės,
Tai ir jų tik maišės kelios.
Kol man atnešė vištieną,
Triskart perskaičiau „Naujienas“.
 
Valgiau aš be apetito
Ir murmėjau „Kur matyta,
Kad pačiam centre Europos
Aptarnautų kaip „chalopus!“
 
Paprašiau duoti pieno... virto.
Nėra pieno! — man atkirto.
Siūlyčiau jums vietoj pieno
Šimtą gramų „Dar po vieną“.
 
Prieštarauju:
Kraujo aš turiu spaudimą! —
Vengt bet kokio išgėrimo
Patarė man daktarai —
Tik gailiuos, kad per vėlai.
 
Netikėk tiems geradėjams,
— Šypsosi man padavėja.
Kas kaip pieną šnapsą maukia,
Šimto metų tas sulaukia!
 
Neprotingai kalbat jūs:
Organizmui net alus,
Kiek žinau, yra kenksmingas!
Šypsena nuo veido dingo:
 
„Užsifundykite“ vyno,
Vandeniu neskiesto – gryno.
Kiek galiu aš jums kartoti:
Uždrausta jį man vartoti!
 
To nenorit, tas nesveika
— Ko galų gale jums reikia?
Šios kavinės šeimininko!
Kam jis tamstai reikalingas? 

Pakartoju dar griežčiau:
Kvieskite – ir kuo greičiau!
Netriukšmaukite pilieti!
Kas jus čia ateiti kvietė?
 
Jūsų — partija?.. Kas — vadas?..
Išsiskyręs?.. Našlys?.. Vedęs?..
Jeigu vedęs – keliauk sveikas —
Uždaryt kavinę laikas...